Seime priimtos Miško įstatymo pataisos

Ar žinote, kad miškų urėdijos pradėtos kurti dar 1919 metais. Kuomet buvo kuriamos įvairios nepriklausomos Lietuvos įstaigos, urėdijos taip pat buvo kuriamos ir plečiamos. Ir 1938 metais jų buvo net 45, o plotas siekė iki 20 tūkstančių hektarų. Taigi iki šių dienų išsilaikė beveik panašus urėdijų skaičius. Nuo tų laikų miškų ūkis buvo vystomas ir tvarkomas gana sėkmingai. Lietuva užsienyje ne vieną kartą pasižymėjo kaip šalis, kuri sėkmingai tvarkosi miškininkystės srityje. Ir štai: kaip perkūnas iš giedro dangaus – bus vykdoma pertvarka. Taigi ar verta sėkmingai veikiančia sistemą pradėti keisti? Miškininkai turi ne vieną svarų argumentą prieš šią reformą. Tad trumpai paminėsime bent keletą iš jų. Jau ne vienerius metus kyla kalbos ir diskusijos dėl bręstančios urėdijų pertvarkos. Šiais metais gana ryžtingiau užsimota sumažinti urėdijų skaičių. Ir praėjusią savaitę Seime priimtos Miškų įstatymo pataisos, kuriose numatyta, kad urėdijų skaičius mažinamas ir neliks šiuo metu esančių 42 urėdijų. Nors ekspertai teigia, kad ši reforma padarys teigiamą poveikį Lietuvos miškų sektoriui, tačiau miškininkai ir privačių miškų savininkai tuo labai abejoja. Ši reforma vykdoma gana skubotai ir net nepasitarus su miškininkais. Šiuo metu urėdijos dirba gana neblogai. Jos veikia kaip savotiška kontroliuojanti sistema, kurią sujungia Generalinė urėdija. Reikia pasidžiaugti, kad Lietuvos miškai pripažinti gana gerai tvarkomi, kirtimai subalansuoti. Tad prieš diegiant bet kokias naujoves, jos turėtų būti išbandytos praktiškai. Miškininkai teigia, kad kuo mažiau urėdijų, tuo prekeiviams ar medienos perdirbėjams būtų lengviau susitarti dėl medienos kainos. Stambieji prekeiviai tikrai laimėtų. Tačiau nukentėtų mažos rajonuose dirbančios lentpjūvės. Miško savininkai nuogąstauja, kad kolegos valstybiniuose miškuose bus apkrauti bereikalingu darbu ir turės vykdyti jiems nepriklausančias funkcijas. Piktų žodžių negailima biurokratiniam aparatui, kuris neva specialistus paverčia tik instrukcijų vykdytojais. Todėl reformuojant valstybinė miškų sistemą kyla pavojus, kad geros idėjos nebus įgyvendintos. Valstybė turėtų ne įstatymiškai numatyti urėdijų skaičių, o orientuotis į jų efektyvumą. Juk miške turėtų būti vienas šeimininkas miškininkų, o ant „miškininkų galvos“ bus ne viena kontroliuojanti institucija. Tad reformos traukinys jau pajudėjo, kurie teisūs greičiausiai laikas parodys.