Kaip ūkininkaujama perteklinio drėgnumo miškuose

Kitaip nei pietų ar rytų Lietuvoje, kur kalvomis ir kalvelėmis nubėga išlakūs pušynai, Parkruojo miškų urėdijai būdingi mišrieji kiek niūroki miškai. Pušynais apaugę tik 400 ha. Turtinguose molio, priemolio dirvožemio nuo seniausių laikų auga uosiai, beržai, drebulės, juodalksniai, baltaksniai, dažnai kartu su eglėmis. Tačiau tai nereiškia, kad miškai mažiau vertingi. Priešingai. Tokių miškų biologinė įvairovė, atsparumas klimatinėms, abiotinėms negandoms kur kas didesnis. Sovietmečiu miškininkai buvo verčiami miškuose sodinti daugiau eglynų, kurie visiškai netiko daugeliui mūsų augaviečių. Buvo visiškai nuvertinta drebulė, baltaksnis, netgi beržas nebuvo pageidaujamas. Pastaruoju metu padėtis pasikeitusi, viso miškų atkūrimo taisyklės, nuostatai, miškų puoselėjimo rekomendacijos tuo klausimu su gamta „nebesikerta“.

Miško kirtimus reguliuoja oro sąlygos

Sutartimis priimti įsipareigojimus medienos perdirbėjams ir pirkėjams šiandien urėdijas verčia tolygiai gamini medieną, nepaisant nei metų laikų, nei oro sąlygų. Todėl, pasak pašnekovo, girininkai labai kruopščiai planuoja kirtimus, kad atsiradus palankioms sąlygoms kuo daugiau medynų iškirstų drėgnuose plotuose. Šiuose miškuose kerta sausį – kovą ir liepos antrojoje pusėje – rugpjūtį. Tada mažiausiai nukenčia miškas traukiant medieną. Sausuose miškuose medienvežiai gali privažiuoti per kelias vietas, o drėgnuose miškuose naudojamos tik kvadratinės linijos. Sunki technika, važiuodama vienu ar kitu pačiu ruožu palieka pėdsakus.

Miško atkūrimas

Perteklinio drėgnumo miškuose yra specifinis ir miško atkūrimas. Kitaip nei sausuose miškuose, kur sodinukai sodinami į frezos padaryta vagelę, mūsų urėdijos rangovai naudoja iš Švedijos parsivežtą dirvos ruošimo techniką, kuria padaro kauburėlius. Būtent į tuos kauburėlius ir sodinamas sodinukas. Taip įkurdintas medelis turi mažiau konkurentų, galimybės jam išlikti didesnės ir geresnės. Miškininkų tikslas auginti tvarų, subalansuotą, ekonomiškai vertingą ir visuomenės poreikius atitinkantį mišką. Tad pagal dirvožemį parenkama ir sodinamų medžių rūšis. Kur šlapiau – juodalksniai. Ne tokioje drėgnoje vietoje – beržai, eglės. Patys vertingiausi dirvožemiai – ąžuolams. Kasmet Pakruojo miškininkai ateities kartoms pasodina apie 5 ha naujų ąžuolynų. Pakruojo miškai garsėjo savo gražiai nuaugusiais, bešakiais, puikios tekstūros uosiais. Deja, šiandien tenka tik apgailestauti dėl apverktinos, tiesiog tragiškos žūstančių uosynų ateities.

Miško kirtimo atliekos – į valksmus

Įgyvendinant Vyriausybės programą, miškininkai yra įpareigoti gaminti biokuro žaliavą. Ūkininkaujant perteklinio drėgnumo miškuose biokuro gamyba sudėtingesnė. Kirtimo atliekas, šakas miškininkai yra priversti guldyti į valksmus, kad technika kuo mažiau pažeistų viršutinį dirvožemio sluoksnį. Gelbsti tai, kad labai derlingas mūsų miškų dirvožemis ir jame auga vešlus trakas. Tai lazdynai, šaltekšniai ir kiti krūmai. Būtent jie ir naudojami biokuro žaliavai gaminti. Žinoma tai turi įtakos ne tik biokuro žaliavos bet ir medienos gamybai. Prieš imdamiesi plynojo kirtimo, rangovai pirmiausia turi miške pašalinti traką. Beveik pusėje pagrindinių kirtimų rangovams reikia papildomai sumokėti už trako iškirtimą. Šaltinis: "Mes ir miškas" 2016 m. Nr. 2