„Miškai“, Algirdas Dačkevičius, 2016 kovas
Gajus šimtmečių aidas
Lina ir Andrius Servos – Telšių miškų urėdijos darbuotojai. Lina – želdinimo inžinierė, o jos sutuoktinis – inžinierius mechanikas. Abu paviliojo miškas, abiejų ištakos iš amžių glūdumos atskamba grojančiu medžiu.
Linos prosenelis iš Badaukių kaimo, Nevarėnų valsčiaus, Telšių apskrities. Petras Zorys (1839–1932), anot kraštotyrininko ir etnografo Balio Buračo, buvo garsiausias Žemaitijos kanklininkas, kanklių meistras ir muzikantas. Jis kankliavo daugiau nei 200 metų senumo kanklėmis, kurias paveldėjo iš savo šimtamečio tėvo, o šis – iš savo garbaus amžiaus tėvo, irgi kanklininko. Tomis, regis neišvaizdžiomis, bet šimtmečių aidą saugančiomis skobtinėmis kanklėmis ir šiandien gėrisi Žemaičių „Alkos“ muziejaus lankytojai, o garsusis Linos prosenelis žvelgia ne tik iš knygos „Lietuvių liaudies instrumentai“ viršelio – apie jį rašyta ne viename etnografiniame leidinyje.
Andriaus senelis Stanislovas Serva iš Kuršų kaimo irgi garsėjo nagingumu. Jis yra padirbinęs skudučių ir kitų liaudies instrumentų ansambliui „Lietuva“. Kuršuose broliai Stasys ir Vladas Servos buvo įkūrę muzikos instrumentų dirbtuvę, kurioje dirbo dar keli gabesni vietos meistrai. Tai aprašydamas Česlovas Kudaba knygoje „Septyni keliai iš Varnių“ apgailestauja, kad tuometė Teatro draugija panoro viršenybės, kiekybės ir pelno. Dori meistrai neištvėrė arba buvo išvaryti. Tik niekur nedingo subtili medžio ir garso pajauta šiame krašte. Pagerbdamas garsaus geografo atminimą, Linos ir Andriaus Servų vyresnysis sūnus Arnas net du kartus vyko į Č. Kudabos respublikinius geografijos konkursus Vilniuje.
Už urėdiją – dvasia ir kūnu
Telšių miškų urėdas Bronislavas Banys patenkintas šaunia miškininkų Servų šeima. Pasak vadovo, Lina užtikrintai jaučiasi vyriškame miškininkų kolektyve. Ypač stropi tvarkydama dokumentaciją, to reikalauja ir iš girininkų. Urėdo manymu, jos sutuoktinis Andrius – vienas iš geriausių Lietuvos inžinierių mechanikų, išmanančių miško technikos gedimus, todėl telšiškiai miškininkai dėl mechaninių bėdų meistrų iš kitur nekviečia. „Andrius nevengia atsiraitoti rankovių ir su kitais remontininkais kimba šalinti sudėtingiausių gedimų“, – džiaugėsi B. Banys. Jam pritarė ir saugos darbų inžinierius Justinas Norvilas, patikindamas, jog Lina ir Andrius – šiuolaikiški specialistai, besidomintys informacinėmis technologijomis, taip pat nuoširdūs kolektyvo žmonės. B. Banys atkreipė dėmesį, jog urėdijos vardas taip dažnai neskambėtų įvairiuose renginiuose, jeigu juose nedalyvautų Servos. Šeima, pasitelkusi sūnus Arną ir Tadą, nuo 2014-ųjų kasmet noriai dalyvauja Europos dviračių iššūkyje. Pernai, atstovaudami urėdiją, tėvai ir vaikai numynė apie 1,5 tūkst. km. Džiugu, kad sūnūs nuolat patenka tarp šauniausių dviratininkų, niekam neužleisdami pirmos ir antros vietų. Jie ir labai geri moksleiviai, įvairiausių dalykų olimpiadininkai. Šeimai ne tik fizinę ištvermę už urėdiją tenka parodyti. Kartą sumanė, jog reikėtų Telšiuose rengiamame „Protų mūšyje“ dalyvauti. Kaip tarė, taip padarė. Komandą pavadino gamtoje vyraujančia spalva „Žali“, nes jos branduolį sudarė miškininkų šeima. Tačiau žinios nebuvo „žalios“. Ne kartą tėvai ir vaikai džiaugėsi protų varžytuvėse laimėtomis pirmomis vietomis.
Iš Ubiškės miškų – per Europą
Liną į miškininkystę, ko gero, atvedė jai artimas orientavimosi sportas. Besimokydama Ubiškės vidurinėje mokykloje, ji lankė orientavimosi sporto būrelį, su kurio nariais dalyvaudavo respublikinėse varžybose Lietuvos miškuose, vyko į užsienio šalis. Su šiuo sportu Lina nesiskyrė ir studijuodama Aleksandro Stulginskio universitete miškininkystę.
Miškininkų orientavimosi sportas moterį žavi tuo, kad trasose gali kaskart atrasti įvairiausių netikėtumų ir pasijusti tikru gamtos žmogumi. Be to, Linai, kaip miškų želdinimo specialistei, dalyvaujančiai Europos miškininkų orientavimosi sporto čempionatuose, yra gera proga pabendrauti su užsienio kolegomis, susipažinti su rungtynes organizuojančios šalies miškotvarkos laimėjimais, istorinėmis įžymybėmis.
Prieš vykdama svetur, Lina tarsi sumodeliuoja, į kokias situacijas gali patekti. Anot jos, orientavimasis vietovėje labai praktiškas ir daug patirties suteikiantis sportas. Jis reikalauja gero fizinio pasirengimo, sumanumo ir išradingumo, ypač patekus į ekstremalias situacijas. Lina prisipažino, kad orientavimosi sportas ją užgrūdino: juk trasoje sportininkas būna vienas ir kovoja su savimi. Bėgant mišku priešininkas nematomas, o rezultatas sužinomas tik pasiekus finišą. Per 22 metus tarptautinius miškininkų orientavimosi sporto čempionatus organizavo 15 Europos šalių. Dešimtyje jų dalyvavusi, iš šešių Lina grįžo su medaliais. Šiemet vasarą ji vyks į Švedijos miškus.
Sportiška šeima
Tėvai ir vaikai mėgsta sportą. Šeimos galva Andrius lanko karatė treniruotes. Kaip pats prisipažįsta, ne dėl varžybų, o kad palaikytų geresnę fizinę formą. Vyresniam sūnui Arnui taip pat patinka karatė, bet ir orientavimosi sportu domisi. Jau ne kartą su mama dalyvavo mūsų šalies ir užsienio miškininkų orientacininkų varžybose. Jaunėliui Tadui labiau prie širdies tenisas.
Dažniausiai į tarptautinius orientavimosi sporto čempionatus Lina vyksta su vyru ir sūnumis. Taip ne vienus metus miškininkų šeima leidžia trumpas atostogas. „Vienai būtų liūdniau. Tai pajutau, kai šeimos nebuvo Norvegijoje“, – prisipažino Lina. Žinoma, iš anksto reikia numatyti atostogų laiką ir taupyti pinigus, nes dalyviai patys dengia didžiąją dalį išlaidų. Čempionatus remia Lietuvos miškininkų sąjunga bei organizatoriai.
Linai ypač įsiminė 20-asis Europos miškininkų orientavimosi sporto čempionatas Lenkijoje. Patiko ir svetingas priėmimas, ir varžybų organizavimas. Be to, viešniai iš Lietuvos gerai sekėsi: pelnyta antra vieta, o vėliau įteikta įspūdinga mero taurė. Geri prisiminimai taip pat atklysta iš Šveicarijoje surengtų varžybų. Pernai 22-ajame tarptautiniame čempionate Vengrijoje, svilinant 37 laipsnių karščiui, trasoje rungėsi ne tik mama Lina, bet ir sūnus Arnas. Patyrusi orientacininkė iš Žemaitijos sostinės laimėjo antrą vietą. „Sportuojančius šeimos narius palaikome bent pėstute nukeliaudami jų įveiktą trasą“, – šypsodamasis sako Andrius.
Nors tarptautiniai miškininkų orientavimosi sporto čempionatai komfortiškų gyvenimo sąlygų nesuteikia, Lina įsitikinusi, jog ne tai svarbiausia. Didžiulis privalumas labai puikiai ir gana nebrangiai praleisti laiką su šeima, todėl telšiškė miškininkė nuoširdžiai ragina kuo daugiau kolegų iš Lietuvos pamėgti orientavimosi sportą.
