www.pmsa.lt, Aidas Pivoriūnas, 2016 04 30
Klausimas (K): Profesoriau, koks yra miškotvarkos projekto vaidmuo miškininkystės praktinėje veikloje? Atsakymas (A): Miškotvarkos turinį sudaro reguliari miško sklypų ir jame įvykusių pokyčių inventorizacija bei sprendimų šiuo pagrindu priėmimas dėl ūkinių priemonių miško sklype vykdymo. Miškotvarkos vaidmuo miškininkystės praktikoje yra labai svarbus. Miškų plotas, ūkininkaujamas pagal miškotvarkos projektą, yra vienas iš 35 darnaus miško ūkio kriterijų. Europos miškininkystės praktikoje yra išskiriami sklypo lygmens ir teritorinio lygmens t.y. pagal atitinkamą požymį, apjungiantys ištisas miškų teritorijas, miškotvarkos projektai. Lietuvoje turime pilnus atitikmenis šiems dviems lygmenims, atitinkamai – vidinės miškotvarkos projektą ir miškų tvarkymo schemą.
(K): Koks yra santykis tarp projektuotojo ir miškininko, įgyvendinančio miškotvarkos projekto nuostatas? (A): Medyno auginimas yra ilgalaikis nenutrūkstamas procesas, jame dalyvauja ne viena miškininkų karta. Medyno auginimą, sportiniais terminais kalbant, galime sulyginti su ilgo bėgimo estafete. Galimi du scenarijai – miškininkas yra tiesioginis estafetės dalyvis – pats bėga arba organizuoja prižiūri tokį bėgimą, tai priklauso nuo daugelio aplinkybių. Svarbiausia yra tinkamai perduoti estafetę, kad pradėtas ar įpusėtas darbas įgautų reikiamą tąsą. Vokiečių privačios miškininkystės praktikoje, pavyzdžiui, yra priimta, jog tam, kad naujas girininkas suprastų būsimo darbo esmę, jis privalo stažuotis pas buvusį girininką ne mažiau vienerių metų. Miškotvarkininkas yra tarpininkas tarp miško ir miškininko. Perduodant informaciją apie mišką, pokyčius jame, ne visada pavyksta išvengti „sugedusio telefono“ pasekmių.
O ir pati informacija, kuriai surinkti sklype skiriama 10 – 15 min gali būti nelabai tiksli. Ne veltui yra siekiama į esamos situacijos įvertinimo, informacijos atnaujinimo, ir sprendimų priėmimo procesą įtraukti girininką, miško savininką. Pagal šį principą dirba Estijos valstybinių miškų miškininkai, svarstoma apie šio principo taikymą ir pas mus, įgyvendinant nepertraukiamos miškotvarkos principus. Ūkininkavimas medžio lygmenyje (pavyzdžiui auginant bukus Vokietijoje ar ąžuolus pas mus), reikalauja žymiai didesnio miško augintojo indėlio, tuomet vidinės miškotvarkos projektas gali tapti formaliu dokumentu, o visa informacija apie objekto charakteristiką ir sprendimo priėmimą perkeliama į miškininko – vykdytojo galvą, jo atmintį.
(K): Nuo ko reikėtų pradėti, norint pagerinti ateities šalies medynų būklę? Juk rodos, miškai auga, miško plotai plečiasi, medienos prieaugis pakankamai geras, bet turbūt iki miškininystės tobulumo dar galima būtų žengti keletą žingsnių? (A): Daugiau kaip prieš 130 metų Europos miškininkų iškelta idėja kontroliuoti miškininkavimo kokybę pagal medynų prieaugį šiandien tampa realybe. Nacionalinė miškų inventorizacija atrankos metodu, įdiegta daugumoje Europos šalių, kaip ir Lietuvoje tapo patikimu įrankiu tokiam kontroliniam miško ūkiui organizuoti. Miškininkavimo tobulinimui be abejo nėra ribų, nuo miško atkūrimo, jaunuolynų formavimo ir išaugintos medienos sunaudojimo. Šia proga prisiminiau profesorių Povilą Matulionį, kuris būdamas labai gerai įsigilinęs ne tik į Lietuvos, bet apskritai Europos miškų būklę, prieš devyniasdešimt metų yra suformulavęs tokią tezę: “Perbrendę medynai gero ūkio nepakenčiami”. Kitaip tariant, perbrendusių medynų kiekis bet kuriame ūkyje rodo labai prastą ūkininkavimą.
Tai, kad šiuo metu mūsų miškuose yra susikaupę daug brandžių ir perbrendusių medynų, lėmė kelios priežastys. Pirmoji priežastis yra išplaukianti iš istorijos. Septintame – devintame praeito šimtmečio dešimtmečiuose pagrindiniais kirtimais buvo gaunama vidutiniškai du kartus mažiau medienos, lyginant su dabartinėmis galimybėmis. Stokojome brandžių medynų, juos reikėjo išauginti. Miškininkai savo veiklą koncentravo į vertingiausių medynų – pušynų, eglynų auginimą, o kažkaip savaime primiršo beržynus ir drebulynus, nekalbant apie kitus lapuočius. Dauguma karo ir pokario kirtaviečių atsikūrė beržynais , kurie ėmė ir suaugo ar net peraugo, o svarbiausia mus „užgriuvo“ karo ir pokario metais susiformavęs minkštųjų lapuočių medynų „kalnas“. Eglynų „kalną“ sulygino 1992 – 1996 metų sausros, audros ir kinivarpos, taip problemos su eglynų „kalnu“, nors ir labai skausmingai, bet išsisprendė. Artinasi pušynų „kalnas“, turime ruoštis tinkamai jį sutikti.
Miškininkams ne visada lengva skirtis su tais miškais, kuriuos patys pasodino ar užaugino. Ilgą laiką buvo manoma, kad per didelis brandžių medynų kiekis yra būdingas tik valstybiniams miškams, tačiau ilgainiui ir privačiuose miškuose, taip pat ir rezervuotuose nuosavybės teisių atkūrimui miškuose susikaupė daug brandžių medynų, žinoma ten daugiau minkštųjų lapuočių, ypač daug nelabai paklausių baltalksnynų. Dabar brandžių medynų plotai privačiuose miškuose, įskaitant miškus, skirtus nuosavybės atkūrimui, jau gerokai viršija valstybiniuose miškuose esančius plotus ir jie gali tenkinti žymią dalį rinkos poreikių. Antra svarbi priežastis, nusakanti perbrendusių medynų kaupimąsi yra palyginti griežtų miškininkystės reikalavimų taikymas praktikoje. Turiu galvoje pirmiausiai biržių šliejimą. Pagal miškininkystės praktikoje galiojančius biržių šliejimo reikalavimus projektuotojui tenka įveikti daugybę kliūčių, kad galėtų išspręsti perbrendusių medynų problemą. Žymiai paprasčiau yra eiti lengvesniu keliu – praleisti nesuprojektuotą kokio perbrendusio medyno kirtimą, pasiteisinant galiojančiomis taisyklėmis ir tuo pačiu įsiteikiant miško valdytojams dėl suprantamų ekonominių aplinkybių.
(K): Jūsų receptas, kaip tai galima būtų padaryti? (A): Perbrendusių medynų atžvilgiu turi būti taikomos griežtos nuostatos. Negalima kirsti tik ką brandžiais tapusių pribręstančių medynų, kurie dar laisvai gali augti bei sukaupti nemažą kiekį geros kokybės medieną, lygiai kaip negalima palikti augimui medynus jau prieš 20 – 30 metų peržengusius brandos ribą. Kitaip kaupiasi perbrendę medynai, kuriuos kuo toliau, tuo labiau ir ekonomiškai kirsti tampa nenaudinga, nes prasideda natūralus medyno irimas, prieaugis susilygina su žūstančių medžių tūriu, stiebe atsiranda vidiniai puviniai, blogėja medienos kokybė. Todėl jeigu siekiame gero ūkio, tai turime nepamiršti aukščiau cituotos prof. P.Matulionio nuostatos.
(K): Gaunasi toks užsuktas ratas, kuris kokiam perdėm dideliam gamtos mylėtojui gali pasirodyti labai patrauklus. O kaip išeiti iš šios situacijos? (A): Suprojektuoti galima, jei tik būtų valia. Vidutiniškai per sakykime, dešimt metų galima būtų imti ir iškirsti visus perbrendusiu medynus. Problemos gali kilti poroje urėdijų, kur perbrendę medynai sudaro apie trečdalį visų brandžių medynų ploto. Gali prireikti kooperuotis su kitomis urėdijomis, sutelkiant išteklius perbrendusių medynų likvidavimui ir vertingų medžių rūšių medynų vietoje jų atkūrimui. Kirsti perbrendusius medynus pirmoje eilėje būtina vien tik anglies kaupimo miškuose ir klimato pokyčių švelninimo tikslais. Kasmet iki keturių milijonų kubinių metrų stiebų medienos, žūva, virsta sausuoliais, tampa nulaužti arba išversti. Tai ir ligų židiniai ir nekoks estetinis vaizdas. Vien tik brandžiuose medynuose yra apie trečdalis viso šio kiekio, iš kurio labai ženkli dalis – perbrendusiuose medynuose. Žuvę perbrendusių medynų medžiai paverčia niekais kelių miškininkų kartų pastangas sukaupti gyvoje medienoje kuo didesnį anglies kiekį. Žuvusi mediena, palikta miške, atpalaiduoja anglies dvideginį ir didina jo koncentraciją atmosferoje. Be abejonės, ūkininkavimas miške turi atitikti gamtosauginius reikalavimus. Biologinei įvairovei išsaugoti ir gausinti yra skirti I – II grupės miškai, be to plynose III – IV miško grupių kirtavietėse kasmet paliekama 7 – 14 m3/ha augančių medžių stiebų.
(K): Gamta pati rodo ženklus, kad jai reikia pagalbos, galima ir taip pasakyti? (A): Taikliai pastebėta. Negalima leisti, kad tokius miško kirtimus “pareguliuotų” pati gamta, nes aišku, perbrendęs medynas mažai atsparus stipriam vėjui, jis bus išverstas, bet tas laukimas ir gamtos malonės prašymas irgi rodo labiau ne meilę gamtai, bet neūkiškumą. Ir net su darnaus miško samprata neturi nieko bendra. Tik nuotraukose, meniškose, dailiai atrodo. Dar daugiau – jei turime perbrendusius medynus, miško plotas neprodukuoja praktiškai nieko. Ir jei žinome, kad pagal Miškų įstatymą reikia per tris metus mišką atkurti, tai gaunasi toks paradoksas, kad peraugindami medynus, gal ir netiesiogiai, bet mes nevykdome įstatymo nuostatų. Tai ir ypač neekonomiška, kas kad demonstruojame, kad pūdome medieną ir jos kiekiu džiaugiasi menkai miškininkystę išmanantys žmonės? Imkime tokį pavyzdį su 80-ies metų drebulynu, kuris jau keliasdešimt metų, kaip perauginamas. Vien jį atkurti spygliuočiais ar kietaisiais lapuočiais kainuos daugiau, nei gausi pajamų iš supūdytos medienos pardavimo, nes parduosi tik malkoms tinkamus rąstus, o kas kompensuos veltui praleistus ištisus dešimtmečius?
(K): Vis bandau rasti miškais susijusią nacionalinę idėją, gal čia būtų nebloga proga bendromis jėgomis, turiu galvoje miškų specialistus, privačius miško savininkus, valsybinių miškų valdytojus, medienos pramonę imtis tokios miško sveikatos, jo atsparumo, produktyvumo didinimo programos? (A): Kodėl ne? Visi žinotų kilnų tikslą ir dirbtų jam. Nematau nė vieno argumento, kuris sakytų, jog toks darbas būtų kam nors kenksmingas. Miškininkai kaip niekas kitas dirba visiems šalies gyventojams ir ne tik jiems. Klimato kaitos problema jungia ištisų kontinentų miškininkus. Ir miško savininkai turėtų geriau suprasti, kad miško nuosavybė nėra absoliuti, tenka tam tikrą duoklę atiduoti ir kitiems labai svarbiems bendriems visos žmonijos siekiams. Medieną miškininkai irgi augina ne sau, o vartotojui. Vartotojas pasiekiamas per medienos pramonę. Miškininkystė ir medienos pramonė turi sudaryti vieningą kompleksą, turėtų geriau susikalbėti nei šiandien tai daroma. Kas šiandien laimi iš to, jog medienos pramonė Lietuvoje yra silpna, ketvirtadalis medienos eksportuojama. Lietuva čia tik pralaimi ir turi apsispręsti. Lietuvos miškai turi didžiulį intensyvinimo potencialą, kurio pasėkoje gali būti gautas papildomas medienos kiekis. Tačiau intensyvinimas turi būti iššauktas vietinio racionalaus medienos panaudojimo poreikio, o ne eksporto.
(K): Jei kalbame apie planavimo darbus, ar čia miškotvarkininkas turi būti tas, kuris pasako ką ir kaip daryti? (A): Jokiu būdu. Turi turėti aiškų, ūkišką požiūrį savininkas – ar valstybė, ar privatus, smulkusis savininkas ir pasakyti, kad nenoriu daugiau auginti prastos kokybės miškų ir klausti pas specialistus, kokias priemones gali taikyti, norint tai pasiekti, kokios medienos reikės po dvidešimt, penkiasdešimt ar dar daugiau metų. Tada savo žodį tartų ir miškotvarkininkai. Jie turi vadovautis miškų programinėmis nuostatomis, normatyvais ir įvertinę faktinę situaciją leistis į detales, pasakyti kada ir kaip kirsti, kaip atkurti, kad nebūtų daroma žala gamtai, aplinkiniams sklypams ir t.t. Apskritai, miškotvarkininkai yra ta miškų ūkio grandies dalis, kurie gali geriausiai pamatyti ir į bendrą mozaiką sudėti visą miškų ūkio vaizdą. Tačiau geriausiai savo valdas pažįsta miškininkas ar miško savininkas. Arba bent jau turėtų pažinoti ir geriau į jas isigilinti. Žinoma, jei turi galimybių daug laiko praleisti miške, stebėti bei fiksuoti esamą situaciją ir pasikeitimus.
(K): Kokia Jūsų nuomonė apie ugdomųjų kirtimų taikymo praktiką? (A): Ugdymo kirtimai Lietuvoje galėų būti žymiai intensyvesni. Mes dabar, turėdami daug brandžių ir perbrendusių medynų bei ribotą vietinės rinkos paklausą, galime leisti sau kiek mažiau ugdyti. Tačiau pagrindinis ugdomųjų kirtimų tikslas nėra mediena, o tinkamos rūšinės sudėties bei tvarumo medyno suformavimas, užtikrinantis kuo ilgesnį laiko tarpą su intensyviu medyno prieaugiu. Kaip rodo statistika, valstybiniuose miškuose ugdomaisiais kirtimais gaunama vidutiniškai 15% visos medienos. Beveik tiek pat gaunama sanitariniais miško kirtimai. O jų, gerame ūkyje, kaip ir perbrendusių medynų, turėtų būti žymiai mažiau. Tai yra palyginti nepakankamo dėmesio savalaikiams ugdomiesiems miško kirtimams rezultatas. Jei laiku ir tinkamai pašalintume pertankėjusius prastos kokybės jaunesnio amžiaus medžius, suformuotume tvaresnį, sveikesnį, bei produktyvesnį medyną, miško savininkas gautų geresnes pajamas, kurias galėtų skirti geresnės kokybės miško atkūrimui.
(K): Turime antrą užburtą ratą. (A): Taip, juk vyresnio amžiaus medynai yra ne tokie plastiški, kaip jauni. Ugdant vyresnius medynus, miško sklypuose pradeda formuotis netolygios miško aikštės, į kurias gali prasiskverbti stipresnis vėjas, verčiantis ir laužantis, medžius. Ypač pavojinga ardyti medžių lajų dangą, medynams pasiekus 20 – 25 m aukštį. Kitaip tariant, neugdant medyno, arba nelaiku tai darant, arba nekokybiškai tai darant, iš esmės yra užprogramuojamos didelės problemos ateityje. Dėl vėjo, sniego, apledėjimo padarytų nuostolių, iki visiško medyno suniokojimo.
(K): Vėjas, kaip klimato kaitos rezultatas, tampa vis svarbesnis miškų ūkyje, galima taip pasakyti? (A): Taip. Ir ateityje jo įtaka mūsų miškams, kaip ir kitų,šalių ar žemynų miškams tik augs. Lietuvoje vyrauja vakarų krypties vėjai, niekas per daug nepasikeitė, tačiau iš esmės pasikeitė jo stiprumas, stiprių vėjų dažnumas. Tokių atvejų, kaip prieš beveik dešimtmetį buvęs Ervino uraganas, gali tik dažnėti. Ankščiau, prieš šimtą metų, didesni miško pažeidimai dėl vėjo būdavo būdingi pajūriui, Žemaitijos zonoje, rimtos audros kildavo kas keliasdešimt metų. Dabar tai dažnėja, tampa vos ne kasdienybe, gamtos reiškiniai yra labiau stichiški, menkai tenuspėjami, stipraus vėjo padariniai miškams yra ženklūs. Vėjas, nereikia pamiršti, kartu atneša ir sniegą, apledėjimą, tai irgi prisideda prie medžių žalojimo.
Todėl klimato kaitos akivaizdoje, nori ar nenori, visiems miškininkams visuose miško auginimo etapuose nuo jo įveisimo iki bet kokio trikdymo, susijusio su lajų dangos ardymu labai svarbu atsižvelgti į galimą vėjo įtaką medyno augimui ir didinti medynų atsparumą galimiems pažeidimams. Blogai pasodinti miškai gali būti mažiau atsparūs vėjo poveikiui nei savaiminiai. Tai priklausys nuo to, kaip paruošta dirva, kaip pasodinta, kokiam gylyje ar neužlenktos šaknys, ar naudojami tinkami įrankiai ir t.t.. Vėliau ateina ugdomųjų kirtimų eilė, be galo svarbi medyno atsparumui formuoti. Kuomet ateina laikas medyną kirsti, tampa svarbus miško biržių šliejimo klausimas.
Pagrindinių kirtimų biržės šliejamos taip, kad atidengta miško siena nebūtų tiesiogiai veikiama vakarų vėjo. Miškų specialistų kasdienis darbas yra susigyventi su vėju, nepasiduoti nuotaikoms, jog nieko čia nepakeisi. Medynų atsparumas, kaip ir jų našumas, produktyvumas priklauso nuo miško ūkinių priemonių savalaikiškumo, jų kokybės. Silpną vėją galima ir naudingai išnaudoti, juk ne kas kitas, bet vėjas padeda ir atsikurti medynams, kuomet į paruoštą dirvą atskraidina medžių sėklas.
(K): Taip gaunasi, kad vėjo įtaka miškams gali būti priskirta rizikos valdymo procesui versle? (A): Geras palyginimas, teisingai pasakyta. Dažnam gali atrodyti, kad kuomet mato per televiziją reportažus apie kalnuotose ar labai miškingose vietovėse uraganų išverstus tūkstančius hektarų miškų tai neva vyksta visur aplinkui, tik ne pas mus. Lietuvos miškai kasmet patiria vidutiniškai iki milijono kubinių metrų, o gal net ir daugiau medienos nuostolių dėl vėjo, sniego, apledėjimo neigiamo poveikio t.y labai panašiai, kaip ir kitose Europos šalyse. Tam, kad jie būtų mažesni, yra būtina užsiimti vėjo rizikos valdymu. Blogiausia, ką galime padaryti, tai ignoruoti gamtos siunčiamus signalus ar jų nematyti.
Europos miškininkai taiko priemones, įgalinančias įvertinti miškų pažeidžiamumo riziką, naudoja atitinkamus modelius bei aktualius miškų inventorizacijos duomenis, kad nustatytų atskirų medžių ir medynų atsparumą įvairaus stiprumo vėjo poveikiui, ir svarbiausia galėtų parinkti efektyvias ūkines priemones. Yra siūloma visa priemonių sistema, pradedant selekcija, sodmenų išauginimu, medyno įveisimu, jo ugdymu bei auginimo trukme , nukreipta miškų atsparumui, pirmoje eilėje prieš vėjo ir sniego poveikį, didinti. Medynų retinimas, padidindamas atskiro medžio užimamą augimo erdvę, padidina ir medynų pažeidžiamumą mažiausiai penkis metus po ugdymo. Tačiau pažeidžiamumą didina tik vyresnio amžiaus pertankėjusių medynų ugdymas. Ankstyvame amžiuje išretintų medelių šaknų augimas lyginant su stiebo augimu suintensyvėja žymiai daugiau ir tokio medyno pažeidžiamumas ne tik nesikeičia po retinimų, bet ir užtikrina medyno atsparumą vėlesnių retinimų metu. Taigi atsparių vėjo poveikiui medynų auginimą ne tik galima, bet ir būtina valdyti taikant atitinkamas ūkininkavimo sistemas.
